Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Sovietmečio literatūra

Rašytojas ir visuomenė totalitarizmo gniaužtuose. Po trijų okupacijos bangų Lietuvos visuomenė buvo patyrusi šoką, visas viešas ir privatus gyvenimas persmelktas baimės. Sovietų valdžia skelbė socializmo pergalę, viešumoje skambėjo himnai išvaduotojams, o miškuose vyko partizaninis karas, Sibiro kryptimi dardėjo traukiniai su niekuo nenusikaltusiais žmonėmis. Represijos palietė visus visuomenės sluoksnius, tačiau ypač nukentėjo Nepriklausomybės laikotarpiu susiformavęs elitas: mokytojai, gydytojai, karininkai, valstybės tarnautojai. 1946 m. vykusiame rašytojų visuotiniame susirinkime buvo perduota aiški žinia – nebus pakenčiami jokie kitokie. Net ir tylintis kūrėjas buvo smerkiamas kaip naujos valdžios priešas, o rašantiems nuolat rodomos jų „ideologinės klaidos“. Suformuluoti uždaviniai literatūrai: fašizmo, nacionalizmo, kapitalizmo smerkimas, Stalino ir komunistų partijos šlovinimas, tikėjimas komunizmo šviesiu rytojumi. Nuo tada iki pat Stalino mirties 1953 m. literatūrai baisiausi buvo kaltinimai apolitiškumu, beidėjiškumu, dekadentizmu, kuriuo vadinta bet kokia modernesnė raiška arba tiesiog propagandos stygius. Tai reiškė, kad literatūra iš esmės yra politikos įrankis. Ji turėjo būti kuriama pagal vienintelį legalų metodą – socialistinį realizmą.
Socialistinis realizmas puoselėjo konservatyvų estetinį skonį (XIX a. realizmas prozoje, skambūs, rimuoti, liaudžiai suprantami ketureiliai poezijoje), didaktiškumą, atmetė avangardines, modernistines meno kryptis, o labiausiai buvo siekiama besąlygiško paklusnumo partijos politikai (partiškumo dogma). Kūrinio personažai galėjo klysti, tačiau galiausiai turėjo apsispręsti atlikti pareigą valstybei, aukoti savo asmeninį, šeiminį gyvenimą dėl visuomenės reikalų (kitaip būtų apibūdinti kaip „smulkiaburžuaziniai elementai“). Personažai be vidinio gyvenimo labiau panėšėjo į ideologines marionetes negu į gyvus žmones. Prozoje buvo pageidaujamas didžiulės apimties romanas, šlovinantis šalies augimą, statybas, poezijoje dominavo himnas, odė, pakilaus tono žanrai. Poetai galėjo būti kritikuojami už meilės ar gamtos eilėraštį vien dėl to, kad jame aiškiai nematyti sovietinės ideologijos, o lyrinis „aš“ susitelkia ne į visuomeninius ar politinius rūpesčius, bet į savo vidinį pasaulį. Literatūra turėjo atlikti propagandos funkciją, todėl Stalino metais jokia kitokia literatūra buvo nepageidaujama ir nepriimtina. Lietuvių tautosaka paremtas ir jaudinančią meilės istoriją pasakojęs Kazio Borutos romanas Baltaragio malūnas, pasirodęs 1945 m., buvo sutriuškintas oficialios kritikos, o po metų rašytoją pasodinus į kalėjimą pašalintas iš bibliotekų ir prekybos tinklo. Balys Sruoga ilgai verčiamas taisyti autobiografinį romaną Dievų miškas, kuriame pasigendama tiesioginio fašizmo pasmerkimo, o pagrindiniam pasakotojui priekaištaujama, kad jis esą tesirūpina fiziologiniais reikalais ir herojiškai nekovoja su priešais. Sruoga, kaip ir daugelis to meto rašytojų, turėjo viešai pripažinti savo „klaidas“ („Mano psichinė būsena buvo tokia, kad aš savo užrašuose negalėjau tarybiniam skaitytojui duoti tai, ko jam reikia“). Romanas buvo išleistas tik 1957 m. Režimas mokėjo savo tikslams panaudoti autoritetą įgijusius rašytojus – kuo didesnis talentas atsidurdavo sovietinių kultūros prievaizdų akiratyje, tuo labiau jis buvo spaudžiamas kurti schematiškus, atvira propaganda dvelkiančius kūrinius. Net lietuvių literatūros klasikai neįstengė atsilaikyti prieš ideologinį diktatą: Antano Žukausko-Vienuolio Puodžiūnkiemis (1952) ir Ievos Simonaitytės Pikčiurnienė (1953) buvo aukštinami kaip pažangūs, idėjiškai reikšmingi romanai, smerkiantys „klasinius priešus“, ir tik nedaugelis žinojo, kad tai buvo cenzorių nurodymu keliskart perrašyti tekstai.
Kai daugelis rašytojų emigravo ar buvo represuoti, kai pirmaisiais pokario metais netikėtai mirė Stalino saulę „vežę“ Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Liudas Gira, literatūros peizaže atsivėrė didžiulė dykynė. Visiems rašytojams teko privalomai mokytis marksizmo pagrindų, o į priešakines kūrėjų gretas iškilo ideologinio „sąmoningumo“ kursą išėjusi pokario komjaunuolių karta – Antanas Jonynas, Vladas Grybas, Vladas Mozuriūnas. Tarp poetų pamažu garsėjo kartu su 16-ąja lietuviškąja sovietine karių divizija iš fronto sugrįžęs Eduardas Mieželaitis, rašytojų susirinkimuose sulaukdavęs nuožmios kritikos dėl tariamo dekadentizmo. Privalomų temų repertuaras varžė žemininkų kartos poetą Eugenijų Matuzevičių. Iš gabesnių prozininkų minėtini Juozas Baltušis, Alfonsas Bieliauskas, Mykolas Sluckis, kurie vėliau, socrealizmo disciplinai švelnėjant, paskelbė meniškai vertingų kūrinių. Stalininiu laikotarpiu ypač nukentėjo dramaturgija. Oficialioji kritika teigė, kad socialistinis rašytojas neturi teisės juodinti darbo liaudies gyvenimo, atskleisti jo tamsiųjų pusių, nuomonių skirtumų. Drama be konfliktų pasidarė nevisavertė.
Rašytojas stalininio teroro metais neturėjo didelio pasirinkimo, kaip elgtis. Tylėjimas arba protestas buvo baudžiamas valdžios sankcijomis, kalėjimu arba tremtimi, pasitraukus į mišką ir pasiryžus ginkluotai kovai prieš okupantus laukė neišvengiama mirtis.
Be ideologinės doktrinos, rašytojai susidūrė su keliapakope cenzūros sistema. Knygų leidybą prižiūrėjo ir galėjo veikti komunistų partijos svarbiausia institucija (LKP CK) KGB ir tiesiogiai tam sukurtas Glavlitas – taip buvo vadinama Vyriausioji valstybinių paslapčių spaudoje saugojimo valdyba prie SSRS Ministrų tarybos. Knygos rankraštis pereidavo per leidyklos vadovybės, redaktorių rankas, tada patekdavo į Glavlitą, leidykla turėdavo įtraukti knygą į leidybos planus, kurie buvo tvirtinami Maskvoje, gauti teigiamus vidinių recenzentų atsiliepimus. Su neparankiu rašytoju susidoroti buvo galima ir už uždarų durų – darant psichologinį spaudimą (vadinamieji rašytojų „auklėjimai“), paliekant jį be darbo, nustatant honorarų dydį, nepublikuojant kūrybos, uždarant į psichiatrinę ligoninę ir panašiai. Šis sistemos nenuspėjamumas kėlė visa persmelkiančią baimę, ir leidyklas dažniausiai pasiekdavo tokios knygos, kur jau nebūdavo ką šalinti. Stalininiai metai išmokė rašytojus atsirinkti, ką reikia sakyti viešumoje, o ką pasilikti sau. Savicenzūra tapo nuolatine, sunkia, bet neišvengiama rašytojo būsena.
Po Stalino mirties (1953) prasidėjus „atšilimui“, rašytojai džiaugėsi iškovoję teisę nerašyti tik režimą „aptarnaujančios“ literatūros. Alfonso Maldonio, Algimanto Baltakio, Justino Marcinkevičiaus karta brendo stalininio laikotarpio dykvietėje (iš mokyklinių programų pašalinti visi „ideologiškai kenksmingi“ klasikai, „išvalytos“ viešosios bibliotekos, nutildyta vyresnioji kūrėjų karta), todėl iš pažiūros galėjo atrodyti ideologiškai patikimi, lojalūs komunistų partijai. Vis dėlto ir jie jautė dvasinę tuštumą, ieškojo patvaresnių vertybių, gręžėsi į tautosaką, ilgėjosi prieškarinio neoromantizmo, pasiekiamo iš vienintelio legalaus šaltinio – Nėries poezijos. Ši karta entuziastingai reagavo į staigų Mieželaičio pripažinimą (1962 m. už poemą Žmogus jis apdovanotas prestižine Lenino premija), atidžiai įsiklausė į Pauliaus Širvio dainingus eilėraščius, kuriuose greta privalomų temų atsirado vietos intymiai išpažinčiai, meilės elegijoms, net aistroms ir bohemiškam siautuliui, nesiderinusiam su pavyzdingo sovietinio rašytojo įvaizdžiu.
„Atlydžio“ metais poezijoje „atsirado du sluoksniai – socialistinio optimizmo ‚plieninė styga‘ ir skaudūs Lietuvos istorijos apmąstymai. Jie bandomi kompromisiškai derinti: odė Leninui ir elegija nužudytiems šešiolikmečiams – klasės draugams“ (Vytautas Kubilius). Net tuos kūrinius, kuriuose iš pirmo žvilgsnio nieko ypač sovietiško nėra, turėjo būti galima paaiškinti sovietiniame kontekste. Dar aštuntojo dešimtmečio pradžioje sukurti tekstai turėjo vienaip ar kitaip taikytis prie esamų „žaidimo taisyklių“.

Siekis grąžinti kultūros tradicijas ir istorinę atmintį. Okupacijos ir tautos naikinimo akivaizdoje Lietuvoje instinktyviai buvo bandoma saugoti tautinę tapatybę ir istorinę atmintį. Tokiomis aplinkybėmis konservatyvios estetinės nuostatos (tradicinė gamtos lyrika, XIX a. romantikų dėmesys kultūros nacionaliniam savitumui) tapo gynybine siena, kuria bandyta atsitverti nuo socialistinio realizmo dogmų. Nemažai rašytojų privalomą socrealistinį liaudiškumą, kuris buvo suprantamas kaip „menininko nušviečiamų klausimų svarbumas liaudžiai“, bandė interpretuoti kaip tautosakos, liaudies meno motyvus, simbolius.
Tautosakiniai motyvai tebebuvo populiarūs pirmaisiais pokario metais (Kazio Borutos Baltaragio malūnas, partizanų lyrika), vėliau įteisinti oficialiai pripažintų poetų kūryboje (Mieželaičio, Just. Marcinkevičiaus, Maldonio) kaip liaudies dainos stilizacija, naudoti adaptuotose pasakose ir jomis paremtuose spektakliuose (Aldonos Liobytės kūryba). Jaunesnė poetų karta siekė atverti gilesnius archetipinius, mitologinius kultūros sluoksnius, socialistiniam realizmui visiškai svetimus folkloro bruožus – juoką, groteską (Sigitas Geda, Vytautas P. Bložė, Marcelijus Martinaitis). Literatūros mokslininkas Donatas Sauka knygoje Tautosakos savitumas ir vertė (1970) brėžė paraleles tarp primityviojo meno, tautosakos ir moderniosios dailės. Mitologinių motyvų proza paneigė marksistinę linijinio ir progresinio laiko sampratą, priminė apie visai žmonijai ar atskiroms tautoms bendrą kolektyvinę pasąmonę. Žemdirbiška kultūra, žemės darbai tapo ritualais, kurie ir poetizuojami, ir apraudami kolektyvizacijos ir vienkiemių bei senųjų kaimų naikinimo akivaizdoje (Juozo Apučio, Romualdo Granausko proza). Buvo ir poetų, kuriems svetimas generacinis kolektyvizmas, kurie savo poetinę prigimtį bandė išreikšti gimtojo regiono tarme (Stasys Anglickis, Albinas Žukauskas). Sauliaus Tomo Kondroto prozoje baltų mitologija susipynė su universaliais mitais, priartėjo prie vakarietiško romano mitinio pasaulėvaizdžio, sudarė atsvarą racionaliam, totalitariniam mąstymui.
Sovietinei sistemai agresyviai plečiantis į vis naujas gyvenimo sritis, perrašant net visuotinius etikos ir moralės principus (paskelbtas naujas „komunizmo statytojo moralės kodeksas“), kultūra instinktyviai gynėsi, apeliuodama į istorinę tradiciją. Vis naujų rusifikacijos kampanijų akivaizdoje poetai kūrė himnus lietuvių kalbai, dramose, romanuose, poemose atgaivinta herojiškoji Viduramžių Lietuvos istorija, dažnas spektaklis publikos suvoktas kaip uždraustų idėjų manifestacija. Vilniaus akademiniame dramos teatre aštuntajame dešimtmetyje pastatyta Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija Mindaugas, Mažvydas, Katedra tapo istorinės savimonės apoteoze. Spektakliuose ekstazę patirdavę žiūrovai dažnai net nepastebėdavo ten pat išsakytos antiklerikalinės kritikos, plakatinės personažų retorikos.

Moderniosios literatūros proveržis ir sąstingis. Maždaug nuo septintojo dešimtmečio Lietuvoje ėmė kurtis įvairios neformalios jaunimo grupės, kurios stengėsi susikurti nepriklausomą gyvenimo erdvę, gyventi taip, tarsi komunistinis režimas nė neegzistuotų. Katalikų Bažnyčia, etnokultūrinis sąjūdis (Romuva), jaunimo hipių judėjimas, menininkų bohema sudarė alternatyvias, nuo režimo iš dalies arba visiškai nepriklausomas bendruomenes. Tokių bendruomenių ir tokios autonomiškos kultūros kūrimasis valdžiai buvo ne ką mažesnis galvos skausmas negu tiesioginė jos kritika ar politinės opozicijos galimybė. Totalitarinis režimas netoleruodavo to, kas nekontroliuojama, kas neatitinka vienos tvarkos. Bet koks autonomiškas veikimas savaime buvo sovietizmo kritika, nors specialiai to niekas galėjo ir nepabrėžti.
Visa tai kūrė žmonės, kurie augo ir brendo jau sovietinės okupacijos metais, kuriems nereikėjo keisti savo pažiūrų pokariu, kuriems neteko pereiti tardymų ir tremties pragaro. Įdomu tai, kad jaunų žmonių visuomeniniai sąjūdžiai iš esmės sutapo su pagrindinėmis to meto literatūros kryptimis. Apie septintojo dešimtmečio vidurį Lietuvoje vis daugiau pasirodo modernios, drąsios, improvizacijų laisve stebinančios literatūros. Geda, Martinaitis, Bložė domėjosi archajiškomis kultūromis, primityvizmu, giliaisiais lietuvių tautosakos lygmenimis. Tomas Venclova kūrė intelektualią poeziją ir dalyvavo negausiame politiniame pogrindyje, nepabūgo įsitraukti į Helsinkio grupę. Jonas Juškaitis vertė Rainerį Mariją Rilkę (Rainer Maria Rilke) ir perėmė iš jo poezijos daug įvaizdžių bei intonacinių ypatumų, nebeslėpė susidomėjimo katalikiškuoju egzistencializmu. Judita Vaičiūnaitė nuo neoromantinio lyrizmo perėjo prie intelektualinės kultūros istorijos ir miesto erdvės refleksijos. Prozininkai Juozas Aputis, Bitė Vilimaitė, Jonas Mikelinskas, Romualdas Granauskas, Bronius Radzevičius didelį dėmesį skyrė vidiniam personažo gyvenimui, prasidėjo „antiepinis maištas“ (Jūratė Sprindytė). Net ir vyresnės kartos rašytojai tolo nuo jiems įprasto socialistinio realizmo šablonų, mėgino įvaldyti „sąmonės srauto“, „vidinio monologo“ techniką (Alfonso Bieliausko Kauno romanas, Mykolo Sluckio Laiptai į dangų), stilizuotame epinio pobūdžio romane be užuolankų prabilo apie skaudžiausius pokario istorijos momentus (Jono Avyžiaus Sodybų tuštėjimo metas, Juozo Baltušio Sakmė apie Juzą).
Egistencializmo idėjų atgarsiai literatūroje ir absurdo teatras buvo natūrali menininkų reakcija į sovietmečio sistemą ir stagnaciją. Tikrovė atrodė sunkiai suvokiama, žmogaus gyvenimas priklauso ne nuo jo paties, o nuo anonimiškos ir žmogiška logika nesivadovaujančios jėgos. Sovietinės tikrovės groteskas neišvengiamai pasuka dramą absurdo teatro link – nuo populiarios Kazio Sajos Mamutų medžioklės (1968) iki studentų teatro pastatymų pagal Arvydo Ambraso ir Regimanto Midvikio pjeses Maratonas ir Duobė, susilaukusių ir profesionalų (režisieriaus Juozo Miltinio) dėmesio. Vėliau šią stilistiką tęsė Juozas Erlickas. Ironijos, grotesko netrūko Stasio Jonausko, Vlado Šimkaus poezijoje, devintojo dešimtmečio Sauliaus Šaltenio apsakymuose.
Rašytojai vis labiau ėmė tolti nuo socialistinio realizmo kanonų, Lietuvą pasiekdavo daugiau išeivijos knygų ir Vakarų autorių vertimų (poezijai ypač svarbi antologija XX a. Vakarų poetai (1969), prozai – Hemingvėjaus (Hemingway), Folknerio (Faulkner), Kamiu (Camus) ir kitų autorių vertimai). Nemažai Vakarų poetų pasirodė 1965 m. pradėtame leisti to paties pavadinimo festivalio almanache Poezijos pavasaris. Manoma, kad apie septintojo dešimtmečio vidurį literatūros pajėgumas Lietuvoje ir išeivijoje tapo maždaug apylygis.
Be abejo, moderniosios literatūros proveržis nevyko be trukdžių. Moderniosios meno kryptys nebuvo priimtinos oficialiai, nors, jeigu per daug nešokiruodavo, būdavo tyliai toleruojamos. Tačiau visos laisvėjimo viltys žlugo 1968-aisiais numalšinus „Prahos pavasarį“, o jei Lietuvoje dar būta kokių nors „socializmo žmogišku veidu“ iliuzijų, jos irgi netrukus išgaravo. Kai 1972-aisiais Kaune po Romo Kalantos susideginimo ir slaptų jo laidotuvių į gatves netikėtai plūstelėjo minios jaunimo, valdžia reagavo visu griežtumu – milicija suėmė apie 400 žmonių. Sovietinė propaganda, su simpatija žvelgusi į jaunų kairiųjų demonstracijas vadinamajame „kapitalistiniame pasaulyje“, netoleravo jokių nepriklausomos minties apraiškų ar juolab protestų savo teritorijoje.
Uždaruose partiniuose posėdžiuose iškelta problema: kūrybinio jaunimo, pernelyg besidominčio Vakarų kultūra, perauklėti ir prisijaukinti nepavyko, jis ėmė veikti nepriklausomai ir jau įgijo skaitytojų palaikymą, tapo įtakinga intelektualine jėga, su kuria kovoti galima tik institucinėmis priemonėmis. Todėl 1972 m. buvo pašalinti Literatūros ir meno bei Nemuno redaktoriai, ilgametis grožinės literatūros leidyklos „Vaga“ direktorius Jonas Čekys. Nusitaikyta į moderniosios literatūros autorius, pirmiausia į poetus, painiose metaforose mėginant atpažinti užšifruotą antisovietinį kurstymą – išbarstomas jau anonsuotas ir knygynuose kaip signalinis egzempliorius pasirodęs Vytauto Bložės eilėraščių rinkinys Preliudai, neišleidžiama Tomo Venclovos parengta vertimų knyga Choras. Iš pasaulio poezijos, sulaikoma Juozo Apučio apysaka Skruzdėlynas Prūsijoje bei Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių rinkinys Surūdijusi rožė. Tačiau tais pačiais 1972 m. pasirodė ir labai svarbios poezijos knygos: Venclovos Kalbos ženklas, Gedos 26 rudens ir vasaros giesmės, Vaičiūnaitės Pakartojimai, Juškaičio Mėlyna žibutė apšvietė likimą. Šios knygos viešai aštriai kritikuojamos, komplikuojasi visų šių autorių tolimesnis kūrybinis kelias. Ryškiausi autoriai nustumiami į šalį. Venclovai, Merui, Jurašui pavyksta emigruoti. Oficialioji kritika ima kalbėti apie novatoriškumo atokvėpį, konstatuoja nusistovėjusią pusiausvyrą tarp modernizmo ir tradicijos.
Jaunesnė karta į literatūrą atėjo be privalomų reveransų valdžiai ir be socrealizmo ženklų. Sąstingio metu debiutavusiems jau ne tokia svarbi atrodė kaimo tematika – jie daugiausia skaitė Vakarų modernizmo autorius, domėjosi Rytų filosofija ir šiuolaikiniu menu (Onė Baliukonytė, Gražina Cieškaitė, Gintaras Patackas, Almis Grybauskas, Antanas A. Jonynas, Jurgis Kunčinas, Juozas Erlickas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis). Legaliai išleidžiamas šiai kartai svarbaus Henriko Radausko rinkinys. Devintojo dešimtmečio pradžioje oficialiai pripažįstama vyresnioji modernistų karta (Martinaitis, Geda, Bložė ir kt.), išauga jų knygų tiražai, jie patenka į literatūros istoriją, apdovanojami prestižinėmis premijomis.

Literatūros vaidmuo lietuvių visuomenės kelyje į Nepriklausomybę.
Skirtingos literatūrinės tradicijos tarsi maži požeminiai vandens upeliai tekėjo po oficialiosios kultūros sluoksniu. Sovietmečio pradžioje iškeliauti į Sibirą buvo galima už Nepriklausomybės laikų literatūros laikymą, vėliau slapta skaityta įvairi filosofinė, Vakarų literatūra, Rytų filosofija, išeivijos spauda ir t. t. Buvo žmonių, kurie žavėjosi neoficialia „savilaidos“ literatūra, tačiau kitiems ir viešai veikę poetai buvo autoritetai, kurstę tautines emocijas. Skirtingos skaitytojų grupės antisovietinių „ezopinės kalbos“ užuominų ieškodavo Justino Marcinkevičiaus ar Juozo Grušo dramose, rusų disidentų literatūroje, per vertimus į lenkų kalbą pasiekiamuose Vakarų modernistų leidiniuose, etnografinėse Rasų šventėse. Be abejo, viešai prieinamą literatūrą kūrę rašytojai buvo priversti nuolaidžiauti ir prisitaikyti, tačiau ir jie viešai pareikšdavo maištingų idėjų, į kurias atsiliepdavo skaitytojai.
Skaitant Sąjūdžio laikų spaudą akivaizdu, kad anuomet vienas įtaigiausių buvo vienybės ir solidarumo jausmas. Įvairių mitingų, koncertų metu scenoje galima buvo matyti vienu metu „Tautišką giesmę“ giedančius ekscentriškuosius pankus, partinius „mokslus“ ilgai krimtusius orius filosofus, buvusius disidentus. Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje prasidėjusiam tautiniam sąjūdžiui buvo reikalingas rašytojų sukauptas autoritetas. Rašytojai tapo mitingų oratoriais, visuomenės ir politikos analitikais, jie turėjo atskleisti tiesą apie iki tol nutylėtas skaudžiausias istorijos dramas: Molotovo-Ribentropo paktą, trėmimus, masines žudynes, persekiojimus, sąžinės, tikėjimo, žodžio laisvės suvaržymus. Visą sovietmetį bandant padaryti rašytojus propagandos, žmonių sąmonės valdymo įrankiais, išryškėjo atvirkštinis procesas – žmonės, rinkęsi į pirmuosius mitingus, kūrybinės inteligentijos žymiausius atstovus laikė geriausiais tautos valios reiškėjais. Į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę buvo išrinkti gerai visuomenei žinomi aktoriai, kino režisieriai, filosofai, mokslininkai, o ne siauresniam ratui pažįstami politiniai disidentai. Į Sąjūdį įsitraukė rašytojai Vytautas Bubnys, Algimantas Čekuolis, Sigitas Geda, Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius, Kazys Saja, Marcelijus Martinaitis, literatūrologė Meilė Lukšienė. Kitoje barikadų pusėje atsidūrė Juozas Baltušis, nespėjęs laiku persiorientuoti. Į Lietuvą 1989-aisiais grįžęs Bernardas Brazdžionis minių buvo sutiktas tarsi pranašas.
Šiuo metu daugiausia dėmesio sulaukė publicistika, greta istorinių ir politinių klausimų svarstytos ekologinės problemos. 1988 m. susikūrė pirmasis nepriklausomas kultūros žurnalas Sietynas, kuris nesutiko pereiti kad ir mirštančios cenzūros sieto. Didelė dalis poezijos virto patoso kupina eiliuota publicistika.
Pasirodė pirmieji tremtinių, partizanų prisiminimai (svarbiausios knygos – Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros ir Juozo Lukšos-Daumanto Partizanai), kurių įtaiga pagrįsta ir naujais, totalitarinio režimo baisumą liudijančiais faktais, ir asmeninės išpažinties šokiruojančiu atvirumu. Memuarinė, dokumentinė literatūra užgožė beletristiką. „Atsiminti, sumegzti nutrūkusias istorijos gijas, angažuotis sakyti tiesą, suvokti save istorijos kontekste tuomet atrodė gyvybiškai svarbu“ (Saulė Matulevičienė). Dėl to literatūros laukas labai emocingas. Tiesos sakymo ir skriaudos atvėrimo patosu patraukė anksčiau cenzūros nepraleisti Apučio, Mikelinsko ir kitų rašytojų kūriniai, o Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris, groteskiškai pašiepęs kai kuruos tautinius mitus, sukėlė skandalą. „Tai buvo laikas, kai literatūra tampa gyvenimu“, – prisiminė poetas Martinaitis.

Rimantas Kmita

Literatūra

Sovietmečio literatūra

Ar žinote, kad...